Sąvoka, apibūdinanti konkretaus darbo specifinius požymius. Tai organizacinė-technologinė darbinės veiklos charakteristika, nusakanti atskirų operacijų nuoseklumą, fizinių ir protinių pastangų santykį darbo procese, darbo monotoniškumą arba įvairumą ir pan.

Konkretaus darbo turinį lemia: darbo objektas, darbo priemonės ir darbo produktas, jų technologinio sąveikavimo būdas, kurį tiesiogiai rodo darbo operacijų visuma ir jų nuoseklumas.

Darbo turinį galima nagrinėti dviem lygiais:

1. Darbo vietos lygiu – darbo operacijų, apibūdinančių individualaus darbo turinį, visumą.
2. Visuomenės lygiu – įvairių darbinės veiklos rūšių, apibūdinančių visuomeninio darbo turinį, visumą.

Integraliniais darbo turinio rodikliais galima laikyti fizinių ir protinių pastangų intensyvumą, išreiškiantį darbo intelektualizavimo laipsnį bei darbo socialinę prasmę. Pagal šiuos rodiklius galima išskirti tokias darbo turinio grupes:

• Žemo intelektualinio lygio darbas
• Vidutinio intelektualinio lygio darbas
• Aukšto intelektualinio lygio darbas.

Šioje darbo turinio klasifikacijoje svarbiausias kriterijus yra darbo sudėtingumas (darbuotojo kvalifikacija). Pagal šį kriterijų išskiriamos trys darbo turinio grupės: nekvalifikuotas, vidutinės kvalifikacijos ir aukštos kvalifikacijos. Norint įgyti aukštą kvalifikaciją būtinas ilgą laiką trunkantis specialus pasirengimas.