Tai sudedamoji užimtumo politikos dalis.

Ji lemia du svarbiausius uždavinius:

• Daro įtaką nedarbo lygiui ir trukmei.
• Socialiai apsaugo bedarbius.

Šiuos uždavinius atitinka aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politikos kryptys. Pirmoji apima valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistemą, kurios paskirtis – apsaugoti dirbančiuosius nuo nedarbo arba sumažinti nedarbo lygį, reguliuojant santykį tarp pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje.

Rinkos ekonomikos šalyse plačiai taikomos šios aktyvios darbo rinkos politikos priemonės:

• Remiamas profesinis mokymas ir kvalifikacijų tobulinimas
• Finansinė parama esamoms darbo vietoms išsaugoti ir naujoms steigti sudėtinguose regionuose ir ūkio šakose
• Sudaromos sąlygos nevisiškam darbuotojų užimtumui (sutrumpinta darbo diena, savaitė)

Aktyvi darbo rinkos politika, kai taikoma tokia socialinė ir ekonominė strategija, kuri garantuoja efektyvumo didinimą. Pasyvi šios rinkos politika, kai valstybės nustatytomis priemonėmis reguliuojamas kompensacinis mechanizmas ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Santykis tarp šių dviejų politikos rūšių ir elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – atskirose šalyse gali skirtis.

Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių šalies arba regiono sąlygų.