Termino apibūdinimas:
Tokia ekonomika, kuri numato būdus, kaip besivystanti šalis galėtų padidinti savo gamybinį potencialą ir siekti nuolatinio savo ekonomikos augimo.
Dėl besivystančios šalies ekonomikos išsivystymo lygio negalima pradėti įgyvendinti rimtas žemės ūkio ir pramonės investicijų programas. Tokioms šalims yra būdingos didžiulės žemės ūkio gamybos išsivystymo galimybės. Daugelio gyventojų pragyvenimo lygis yra minimalus arba beveik minimalus. Šalyje gaminama tik tiek, kad būtų galima patenkinti būtiniausius žmonių poreikius.
Buvo manoma, kad plėtojant pramonę bus persilaužta ir pasiekta nuolatinio ekonomikos augimo. Dabar daugiau dėmesio skiriama žemės ūkio našumui didinti, sutelkiant darbo jėgą ir išteklius pramonei ir paslaugų sferai vystyti.
Jeigu besivystančią šalį deramai remia išvystytos šalys ir šalies žmonės turi pakankamai gebėjimų ir noro, tai yra didelė galimybė jai tapti išvystyta šalimi.
Besivystančių šalių ekonomikoje daugiausia dėmesio skiriama būdams, kuriais galima pasiekti ekonomikos augimo ir geriausia suderinti tai lemiančius veiksnius. Pavyzdžiui, iškyla klausimas, ar žemės ūkis turi būti plėtojamas lygiagrečiai su pramone, ar svarbiausios pramonės šakos turėtų būti plėtojamos neatsižvelgiant į kitas, ar skatinti kitų ūkio šakų vystymą? Taip pat ar mažiau išsivysčiusios šalys taiko tinkamą technologiją? Daugelis ekonomistų teigia, kad geriau taikyti vidutinio lygio technologiją, o ne moderniausiąją tam kad savikaina neviršytų naudos. Siekiant, kad ekonomika pradėtų normaliai vystytis, labai svarbūs yra ir socialiniai bei kultūriniai veiksniai. Pavyzdžiui jautienos pramonė negali būti išvystyta Indojoje dėl religinio požiūrio į šį gyvūną.
