Termino apibūdinimas:
Europos Sąjungos (ES) politika žemės ūkiui ir su juo susijusioms šakoms remti.
Pagrindinis tikslas – aukštas žemdirbių pragyvenimo lygis ir produktyvus žemės ūkis. Žemės ūkiui yra padedama naudojant keturis pagrindinius būdus:
- Apie 70-75 proc. Europos Sąjungos žemės ūkio produkcijos didelę reikšmę turi kainų rėmimo sistema. Jos esmė: palaikyti didesnes Europos Sąjungos žemės ūkio produktų kainas negu pasaulinės rinkos kainos. Kainos reguliuojamos tais atvejais, kai kinta šalių nacionalinės valiutos kursas
- Siekiant padidinti importo kainas pagal vidinius kainų lygius naudojami kintamieji tarifai. Tai garantuoja, kad Europos Sąjungos produkcija gali konkuruoti su tos pačios rūšies kitų šalių prekėmis.
- Naudojamos eksporto subsidijos, dėl to ES žemdirbiai gali sumažinti eksporto kainas ir sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose.
- Duodamos dotacijos, siekiant sumoderninti ir pagerinti žemės ūkio įmones, taigi didinti jų efektyvumą.
BAP yra didžiausia ES bendrojo biudžeto sudedamoji dalis. Daugiau kaip 90 proc. BAP biudžeto pastaraisiais metais buvo šleista kainų ir eksporto subsidijoms.
Nors BAP galima laikyti sėkminga, kritikai teigia, kad ji turi daug trūkumų:
- Pralaimi vartotojai, nes jiems tenka mokėti nepagrįstai dideles kainas už maisto produktus;
- Blogai paskirstomi ištekliai, nes per mažai jų skiriama ilgalaikėms žemės ūkio reformoms vykdyti ir jį moderninti;
- Dirbtinai didelės kainos skatina perteklinę gamybą ir lemia produktų perteklių, kurį sunku išlaikyti (sandėliuoti) ir sunku išparduoti;
- Subsidinis eksportas iš ES šalių gali sukelti pasaulinę žemės ūkio produktų krizę, dar labiau apsunkinti mažiau pažengusių šalių gyvenimą.
